Netekus vieno, kelių ar visų dantų, taikomas gydymas protezais, kurie būna neišimami (implantai, tiltiniai protezai) arba išimami (plokštelės, lankiniai protezai). Šie metodai skirtingu lygiu atkuria kramtymo funkciją, šypsenos estetiką, aiškų garsų tarimą bei sudaro skirtingas sąlygas kasdienei dantų priežiūrai.
Praradus vieną dantį, jo vietoje gali būti sriegiamas implantas, ant kurio vėliau tvirtinamas dirbtinis danties vainikėlis. Alternatyva – tiltinio protezo gaminimas. Tačiau šiuo atveju bus apšlifuoti gretimi dantys ir pasunkės tarpdančių valymas, nes dantys bus sujungti tarpusavyje. Dantų jungimas į tiltinius protezus gali būti racionalus sprendimas, jei šie dantys yra negyvi, stipriai apgriuvę ir juos bet kokiu atveju reiktų restauruoti.
Kai trūksta daugelio ar visų dantų, galimi du sprendimo būdai: implantacija ir išimamo protezo gamyba. Ekonomiškiausia, bet visais atžvilgiais nepatogiausia ir todėl reikalaujanti ilgiausios adaptacijos po prarastų dantų atkūrimo alternatyva – išimami protezai. Pagal esamą burnos būklę, pageidavimus bei galimybes, kiekvienam pacientui protezavimo metodika parenkama individualiai.
Prarasti dantys gali būti ir visai nebeatkuriami, jei likusiųjų užtenka maistui sukramtyti, aiškiai kalbėti ir gražiai atrodyti.
Techniškai dantis beveik visada įmanoma atkurti, bet tai labai priklauso nuo paciento finansinių galimybių. Šiandien nėra jokių patikimų mokslinių įrodymų, kad visą gyvenimą būtina turėti trisdešimt du ar dvidešimt aštuonis dantis. Kiek žmogui reikia dantų? Tai – labai individualus klausimas. Todėl pirmiausia ir reikėtų paklausti paties paciento, kiek konkrečiai jis turėtų turėti dantų, kad normaliai sukramtytų maistą, aiškiai tartų garsus ir gražiai atrodytų. Atsakymai būna išties nevienodi. Mūsų visų poreikiai labai skirtingi, tačiau esama ir dėsningumų. Visų pirma tai priklauso nuo amžiaus. Vyresnio amžiaus pacientai nurodo, kad jiems užtenka dvidešimt paeiliui, be tarpų, vienas prieš kitą stovinčių dantų (po dešimt kiekviename žandikaulyje). Įdomu tai, kad vaikai pieninių dantų taip pat turi dvidešimt ir nesiskundžia jų trūkumu. Tačiau paanalizuokime, ką reiškia turėti dvidešimt dantų – vadinasi, nėra krūminių, o tik priekiniai dantys ir kapliai. Maistui susmulkinti ir aiškiai kalbėti tikrai tiek užtenka (nemažai vyresnių pacientų sako, kad jiems pakanka ir mažiau nei dvidešimties), bet tikrai ne visiems patiks, kad kalbant ir šypsantis bus matoma dantų eilės pabaiga – juodi plyšiai ties lūpų kampais. Vadinasi, dėl estetikos, gražios išvaizdos reikia turėti dar bent po vieną krūminį dantį. Taigi, daugumos nuomone, minimalus dantų skaičius, tenkinantis kramtymo, garsų tarimo ir estetikos poreikius, yra dvidešimt keturi (kai dantys yra kiekvienoje žandikaulio pusėje iki pirmo krūminio danties imtinai).
Vienas iš būdų atstatyti visus prarastus dantis yra “Visi dantys and 4 implantų” procedūra.